ne vakare

Atejusi i universiteta pamaciau, kad nera jokiu paskaitu .
Nuejau i biblioteka, atrasiau neatrasytus emailus ir pradejau skaityti zmoniu blogus.
Viename bloge radau daug istrauku is kalediniu dainu, mergina pasakojo, jog su seima papuose eglute ir prie jos lempuciu sviesos ziurejo kaledines Simpsonu ir Mr.Beano serijas. Kita mergina skundesi jog ziema ateme is jos juoka. Visos raso jog sninga sninga sninga, kad ziema neveluoja.
Visi prisimena, kaip gerai bubvo praetais metais ir tai suteikia jems noro pirkti dovanas, daryti dovanas. Siandien dar perskaiciau atsiliepimus apie viena bloga, kuri perskaiciau vakar. Tai man pasirode jog niekasm is tikruju nenori dovanoti ir gauti dovanu... Visiems svarbiausia zmones.
Tai mane labiausiai praliudino. Mane liudina ir tai, kad cia nera sniego, nes ziema, po miliono pilku dienu, man uztenka vienos baltos dienos. Kai nezinia is kur pasirodo saule ir sniegas ziba jos sviesoje. Kai as einu nesvarbu kur ir pasiemu sniego i rankas i metineju ji i medzius. Kartais ne is to nei is sio griunu ir darau angeliuka.
Bet netgi jei iskristu cia sniegas,nustotu vazineti traukiniai, autobusai. Jei jo isskristu daugiau, tai gal pavadintu si ivyki katastrofa. Gal tas sniegas, kuris man atnestu tiek daug laimes, kitiems atnestu avarija, arba kazkam reiketu atsaukti suplanuota kelione. Geriau jau man prisitaikyti prie sios salies taisykliiu, nei noreti, kad ji kazkokiu budu prisitaikytu prie mano.
visi tie skaityti blogai padejo man suprasti, jog Kaledos tai: dovanos, dainos, tai sniegas, tai eglute... bet visi tie dalykai yra nesvarbus, jei tu esi ne su tais su kuriais noretum buti. Kaledos tai rutina, bet labai miela rutina, gerai, tai tradicija, ne rutina.
negaliu net isivaizduoti kaip kjausiuos po 10 dienu, kur busiu. bet zinau kad po metu i 10 dienu, tikrai busiu ten kur noriu buti ir sie metai man bus tik tam, kad suprasciau kokios svarbios man yra Kaledos!